Lietų ramų.
Lietų kuris vos tik pakrapnoja.
Lietų kai pila it iš kibiro.
Lietų, kai gali jame stovėti ir girdėti griaustinius.
Kaip gera būna įsiraityti šalia lango ir stebėti lietutį.
Kuris palieką savo šaltą debesėli ir krenta žemyn.
Štai kiekvieno lašelio kelionė skirtinga.
Vieni keliauja pas gėlytę. Kiti pas medį. Pas krūmą, žolę, pas tetą upę ir dėdę namą.
Ir tik poto kiti lašeliai patenka ant mano lango stiklo.
Kaip ramu ir gerą stebėti juos žaidžiant lange.
Bėgioja paskui kitą.
Tik gaila, kad gyvena jie trumpai.
Lietus - tai atgaiva mano sielai. Kuris atgaivina mintis ir nors trumpam leidžia nusistovėti ir prisiminti tai ką esu pamiršus.
Gamtą, save pačią, savo kambarį.
Nors dažnai būna šalta būti lietuje, tačiau visas jausmas atperka tą šaltį.
Aš tikiu, kad vieną dieną, kai lis lietus, stovėsiu jame ne viena.
O su žmogumi kurį myliu.
Kai galėsiu stebėti jo akis, paliesti lašelių nusėtus plaukus.
Lietus tai jausmai.
Tai norų ir ramybės būsena.
Lietus niekada nenuskriaus tavęs, jei to nenorėsi..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą