Ankstus rytmetys miške. Atvažiavau su namiškiais rinkti mėlynių. Bet gal labiau pabūti su šeima. Negi dėl kelių litrų uogų, reikėtų važiuoti keliasdešimt kilometrų? Juk bedarbystės metu, turguje pilna uždarbiaujančių, kurie renka uogas pardavimui. 

  Uogauti sekėsi gerai. Pajutau kaip sunku kiekvieną mažą uogelę nuskindi ir dėti į pintinę... Tą akimirką , kiekviena uogelė reiškė daug. Stengiausi skinti atsargiai - jos labai buvo minkštos, kai kurios rankose suteždavo.. Nors pirmas įspūdis pamačius mišką buvo toks : vaizdas atsidaro į didelį mėlynių lauką. Priėjus arčiau pamatai , ad iš tų mažų krūmelių , kurie brandina tokias vertingas uodas - nieko nelikę.. Likę tik maži vargani stiebeliai: jokių lapelių, nei vienos uogelės... Žmonės taip nesaugoja tą, ką turi.. Įvertina tik tada, kai jau yra per vėlu. Tačiau, ačiū Dievui, yra ir gražių,tvirtų krūmelių, kur uogos stambios ir, kurias malonu rinkti. Matosi, kad kr8melis stipresnis, juk kitais metais jam nereiks auginti vėl lapelių per naujo, tik brandinti uogas. O kitam, nušukuotam, reiks visam bristi iš žmogaus žalos...

Bet.. Esmė tame, kad prisimėlyniavau kap reikaliux. :D Dabar sau valgau skaniai, su cukrumi. Niam, ir skanu, ir sveika.. :)